Trupas pasakojimas iš darbo

Australijoj (turbūt kaip ir visur kitur) be atostogų dar galima pasiimti 2 apmokamus laisvadienius (pas mane darbe duoda cielus 5), kurie yra skirti laidotuvėms. Žodžiu tema kaip ir nelinksma, bet mano kolegė pasiėmė tuos laisvadienius apgedėti mirusį Maiklą Džeksoną. Į elektroninį laišką surašė, kad jos liūdesys yra toks neaprėpiamas, kad negali nei valgyti, nei miegoti, o gerklėj yra įstrigęs ašarų kamuolys, dėl kurio ji negali kalbėti ir gali tik verkti. Žodžiu visai rimta situacija.

Rimta situacija ir darbe. Mergina iš finansų skyriaus, Australijoj ką tik baigėsi finansiniai metai, visi nervingi ir t.t. Bet niekas, o niekas net nesiėmė kvestionuoti tų nelaimingų 5 gedėjimo dienų. Išskyrus mane:) Išsitraukiau iš interneto įstatymą, o ten juodu ant balto surašyta kokiu atveju tos gedėjimo dienos priklauso. Tai Maiklas jai nei dėdė, nei senelis. Pasidalinau savo atradimais su kolegom ir likau nesuprasta. Vienu žodžiu pop žvaigždės dažnu atveju gali būti kur kas brangiau nei mama ar močiutė. Ir įtaką asmenybės raidai daro kur kas didesnę. Va taip va.

O tada viena kolegė paklausė negi aš neturiu nei vienos žvaigždės, į kurios plakatą pasižiūriu prieš užmigdama. Pasakiau, kad ne. Tada paklausė ar bent turiu kokią tai žvaigždę į kurio lovą pasitaikius progai šokčiau nė nemirktelėjus. Pasakiau, kad ne. Žodžiu, jei ir toliau taip – tuoj patapsiu totalia ofiso autsaidere:)

Spa savaitgalis

Turiu visai smagią tradiciją pirmą atlyginimą ir po to einančius jo padidinimus išleisti viskam kam tik noriu. Ir tai nebūtinai turi būti racionalus reikalas. Žodžiu šią savaitę taip ir padariau. Nusipirkau bilietus į Lietuvos Kalėdas (valio!), nusipirkau žalią pradedančios Melburno dizainerės paltuką ir dabar rimtai kontempliuoju likusius pinigus suinvestuoti į kokius fotografijos kursus, nes kiekvieną kartą pažiūrėjus Šarūnės arba Aidukės blogus, man totaliai nusvyra rankos ir nebegaliu ramia sąžine į blogą dėti beveik jokių nuotraukų.

Va. Dar apturėjom neprastą savaitgalį. Išsinuomojom smagų namuką, Australijos SPA sostine tituluojamam Hepburn‘e (a la Druskininkai Lietuvoj).

Ir praktiškai visą savaitgalį nepailsdami lepinomės. Beveik visą..

Kadangi Australijoj žiema, naktį temperatūra nukrinta iki kokių 3C. Žodžiu, atvažiavus namukas buvo peršalęs iki negalėjimo. Kūrėm ugnį. Laukėm kol užkais. Belaukdami kepėm kiaušus ant buržuikos.

Galvojom, kokia egzotika. Susimoki papildomai, kad pats galėtum nešiotis malkas ir kepti kiaušinienę ant ugnies. Bet tada prisileidom sūkurinę vonią karšto vandens ir siurbdami vyniuką žiūrėjom į žvaigždes, kurių kažkodėl yra daug daugiau nei Melburne.

Kitą dieną matyt apsvaigus nuo gryno oro įtikinau Liną, kad mums būtinai reikia prasivaikščioti. Kaip ne kaip, buvom vieninteliam mineralinių šaltinių regione Australijoj, be to žiema, ir gyvatės tikrai turėtų būti giliai įmigusios. Net kengūros ryte atrodė gerokai pašalusios, o ką jau ten gyvatės. Jos kailio taigi neturi jokio:)

BLOGAS NORAS!!

1. Jei šiaip nemėgsti po kalnus karstytis, nereikia savęs bandyti apgauti, kad kokį kartą tai ims ir patiks.
2. Jei jau atvažiavai lepintis, tai 4 valandom į mišką nėra ko trenktis.

pirmos 15 minučių - šypsomės. Smagu gi. Krūmai. Grynas oras.

Trečia ėjimo valanda. Beviltiškai bandom atsekti kur esam ir kiek dar liko eiti.. Dar čiut šypsomės. Bet tik fotikui.

Pabaiga. Ką tik apžiūrėjom objektą iki kurio tiek trenkėmės. Laimės koeficientas žemas.

Nu rimtai. Eini eini. Valanda veja valandą. Visur tie patys krūmai. Nu jie arba aukščiau arba žemiau. Bet tie patys krūmai. Kažkaip parėjom.

Po to jau vien tik lepinomės. Daug. Skaniai. Ir smagiai.

Ach... Ir kažkaip visą laiką persekiojo Kalėdų jausmas. Turbūt bilietai kalti. Ir Australijos žiema:)

Darbai

Kai atrodo pamažu pradedi įsivažiuoti į naują gyvenimo ritmą ir pripranti prie minties, kad tai, ką dabar darai, bus tavo karjera artimiausius keletą metų – nei iš šio, nei iš to pradeda išlįsti visokie darbų pasiūlymai, kurie būtų buvę tikrai neprasti ir svarstytini dar prieš gerą mėnesį:)

Klausimynų darbas

Praeitais metais vienoj marketingo tyrimų įmonėj turėjau laikiną darbą su rinkos tyrimais. Taip netyčia išėjo, kad buvau labai ant jų pikta: kad klausimynai šūdini, kad daug spragų jų sudaryme, kad apie daug ką nepagalvota ir apskritai, kad viskas baisiai atmestinai padaryta. Visiems skundžiausi, reiškiau pretenzijas, siūliau visokias savo redakcijas ir t.t.
Prieš porą savaičių jie paskambino ir paklausė ar nenorėčiau pas juos ateidinėti 3 dienas per savaitę ir tuos klausimynus sudarinėti. Aišku, kad būčiau norėjus.. jei būtų paskambinę anksčiau:) Visai smagus darbas ir dar pirmadienį ir penktadienį turėčiau sau!

Laiškas iš LinkedIn’o

Kaip ir dauguma - esu prisiregistravus LinkedIn.com. Visada galvojau, kad ten dar vienas niekam nereikalingas socialinis tinklas, kuris skamba gal ir gudriai, bet jokios apčiuopiamos naudos neduoda. Facebook‘e bent gali slapčia stebėti kaip gyvena kiti žmonės, o kas LinkedIn‘e? Bet ne esmė. Kažkada ėmiau ir užrašiau ten, kad esu Australijoj ir kad ieškau darbo. Parašiau ir pamiršau. O ėmė kažkas ir atrado. Pakvietė į pokalbį. Sakė tinku tobulai. Jiem būtinai reikėjo žmogaus, kuris reklamoj būtų dirbęs su kelionių agentūra ir idealiu atveju su didžiausiu Zelandijos kelionių organizatorium „House of Travel“. Būna ir tokių sutapimų. Norėčiau? Aišku, kad ne. Ypač dabar, kai vis dar kaifuoju nuo to, kad būna darbų, kurie nesikėsina į mano laiką po darbo:)

Nemokamos šukuosenos

O kažkada peroksido apsvaiginta savo kirpėjui prikliedėjau visokių nesąmonių ką jis galėtų daryti, kad geriau susibalansuotų klientų srautai ir t.t. Kaip žinia lengva kliedėti, kai žinai, kad klausosi beveik nieko apie tai nežinantis žmogus.

Tai va. Dabar jis įsitikinęs, kad mainais į nuolatinę ševeliūros priežiūrą aš jam galėčiau karts nuo karto ką nors suorganizuoti. Norėčiau? Aišku, kad norėčiau. Gerai atrodantys plaukai labai subalansuoja moterų pH..

Va taip va. Net nežinau koks istorijos moralas. Bet kai pramuša, tai pramuša. Tiesiog klasikinis užkietėjusių vidurių efektas. Tik su darbu:)